Valdemaras Kukulas Vėjo birbynė Eilėraščiai Skaitmeninta iš knygos: Valdemaras Kukulas. Vėjo birbynė. Vilnius: Vyturys, 2000. ISBN 978-5-430-05935-4 Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5–8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“, 2012 http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/ VIJA PINAVIJA Vija Pinavija Aš neturiu vaikų, Bet suvaikėju Ir nuo visų ligų Tada išgyju: Štai įskrenda Pro orlaidę su vėju Auksinė dulkė Vija Pinavija. Ir aš galiu į ją Perdien žiūrėti, Stebėt, kaip šypsos ji, Kaip šviečia, tviska, Ir nieko, nieko, Nieko nenorėti. Ir būt su savimi. Ir džiaugtis viskuo. Vėjo birbynė Kad kas dovanotų Birbynę – Ne tą, kurios Muzikai šoka Gyvatės, o tą, Kur pušyne Pavasarį, Rudenį suokia! Užgročiau aš ja, Ir rangytųs Žolynai ir krūmai, Vyniotųs – It jūrų dugnuos Nematytuos, Pasaulio pradžioj Sugalvotuos. Švyturys Paukščių takas Išnyra ir dyla, Vis išnyra ir dyla Nakty: Tai ne paukščiai, Pakilę į tylą, – Tai sapnai Žemės paukščių balti. Tuos sapnuos – gal ruduo, Gal jau sniegas... Jie ir kyla – Į pietus tuoj skris. Ak, tas paukščių Sidabriškas miegas, Kurį driekia dangum Švyturys. Miško upelis O baltas, O tviska Upelio Žaliuojančiuos Mauruos Atgulęs! Akmuo, O praeinant Pro šalį Atrodo, Kad šviečia Mėnulis. Spalvotas vėjas Dūksta, Siaučia vėjas, Žaisdamas Teptukais, Siausdamas Jis taškos Tūkstančiais Spalvų. Stovi Raudonskruostis Mėlyna – Nosiukas, Baltaplaukis Vaikas Tarp pilkų Tėvų. Piemenėlis Vos papūsi Karvutei į ausį, Baltas baltas Pakils debesėlis, Ir žolynu, Vėdrynu gražiausiu Pasipuoš aukštas Vasaros mėlis. Ir galėsi sau, Pievoj atgulęs, Savo baltą karvutę Ganyti Danguje, Kur saulelę mėnulis Vejas vis Ir negali pavyti. Šilko pievoj Už stiklo kalno, Šilko pievoj – Balti vaikai, Linksmi vaikai: Lyg galvas jų Palietus Dievui – Sušvyti auksu Jų plaukai. Bet mėlynuos Šilkų žolynuos Aš jiems pavydžiu Ne šviesos! Tyros širdies. Akių mėlynės. Ir vaikiškai Blaivios tiesos. Dainos slaptažodis Niekuo tau Padėti negaliu – Niekada negrojau Lumzdeliu, Kanklėmis Neskambinu visai – Eik, ieškok Dainos patsai. Viena, ką galiu Tau padaryt – Burtą, slaptą Žodį pasakyt: Žodis tas, kurio Daina klausys, – Liūdesys, Tik tyras liūdesys. RAMTADRYJA LELIJA Šiaudinė skrybėlė Geltonas Saulės diskas Pradingsta Tarpdury. Atrodo, Šiandien viskas. Marias Tamsos turi, Ir visą Miško tylą Galėtum Ištylėt, Kol iš už kupsto Kyla Šiaudinė Skrybėlė. Aitvarai Viskas niekis, Tikrai – Ir lėktuvai, Ir paukščiai. Sklendžia štai Aitvarai Tarp pilkų Daugiaaukščių! Ne laukuos, Kur gana Ir platybių, Ir aukščio, O dulkėtam Kieme, Tarp niūrių Daugiaaukščių... Ak, atleiskit, Arai, Barkis, Paderme paukščių, – Bet juk tai – Aitvarai! Tarp šaltų Daugiaaukščių! Tigras obely Tigras medy, Tigras medy, Tigras obely. Žaižaruoja, Žaižaruoja Ūsai jo žili. Apsiuosto, Nusišluosto Ūsų galiukus Ir riaumoja, Ir vis moja Eit artyn vaikus. Nebijokit, Nežvairuokit Į mane, pypliai, Štai susėsim, Pašnekėsim Po medžiu žolėj. Man gaudynės, Man ristynės Šiandien ne galvoj. Ką aš vienas, Ką be jūsų Veiksiu Lietuvoj? Kaip vaikams reikėtų sodriai keiktis Tokių mašinėlių, Šimtas riešutėlių, Laukiau šimtą metų, Tūkstantis granatų! Dar naujų mašinų, Šimtas apelsinų, Padangos nubiro, Tūkstantis pipirų! Reiks taisyt jas vėlei, Šimtas karamelių, Nes labai įgriso, Tūkstantis irisų! Imsiu, susirasiu, Šimtas ananasų, Kareivėliais žaisiu, Milijonas vaisių! AŠ VESIU ANTELĘ Vesiu antelę Kai užaugsiu, Ne gulbę aš vesiu – Vesiu paprastą Raibą antelę. Jai sakysiu: Antele, raiboji, Tu maža, o tokia Man gera! Aš tave ne į jūrą Parvesiu, O mažan ežerėlin Prie kelio, Bet jie virs mums pilim, Mylimoji, Kai tu lauksi Manęs vakare. Kiaulė Kas netingi, Burnoja vis: kiaulė, Kiaulė, kiaulė... O kiaulė – basa, Ir kai vasarą Lyja su saule, Alksta jos Karalystė visa. Ir tada atsigauna Ir kiaulė, Šokinėja Ir laksto kieme, Ir jos snukis – Raudonas kaip saulė – Ridinėjas Sulyta žeme. Liūdinti karvė Juk atrodytų – Ko jai liūdėti, Žalai karvei Lauke žaliame? Nei jai miestan Važiuot, nei akėti, Ir aprūpinta Soti žiema. O jinai net gėlių Štai neėda: Stovi, krutina Savo ausis. Ak, matyt, Net ir karves apsėda Svetimų tolumų Ilgesys. Vienišas kiškelis Ir tasai geraširdis Kiškelis, Niekada negarsėjęs Protu, Ima ir prie medžioklių Pirkelės Pripėduoja Daugybę pėdų. Ir kiekvienas Čia veržias medžioti: Pėdos tuoj Čia kiškelį atves. O jis troško, Kad miškas galvotų: Kiškiai kelia Taip pat vestuves. Varniukas ir gulbiukas Varnos vaikas Žiūrėjo, žiūrėjo: Gulbės vaikas Antai ežere. Pažiūrėjo Ir tyliai nuėjo: Ak, kokių tiktai Paukščių nėra! Vaikų akys Yra mažų vaikų, Kurie pažvelgia Tau į akis Tokiom tyrom akim, Kad siela Iš liūdnumo apsiverkia, Ir negali užmigt Rudens naktim. Koks nešvarus tu – Lyg maurais apaugęs. Bet dar liūdniau, Kai supranti staiga, Kad šitas vaikas Greitai bus suaugęs Ir pats mažylio žvilgsnio Išsigąs. KVIEČIA KAŠTONAI Kaštonai Nuo seno Kaštono Nukrito Gražiai Į pievą Geltoną Mažiukai Ežiai, Jie rieda, Atstatę Mažus Spygliukus, Ir kviečia Prie seno Kaštono Vaikus. Drugeliai Tie drugeliai – Kaip rudenio lapai, Ak, raudoni, Geltoni, rudi. Kaip drugeliais Spalvotais jie tapo, Kaip išmoko Tie lapai skraidyt? O skraidyti Išmoko tie lapai, Nuo šakų Krisdami sūkuriais. Vartaliojos, Siūbavo, kol tapo Mūsų pievų Žirgeliais širmais. Obelys Obelaitės Tokios gražios Rudenio Rytais tyliais. Kai pabunda, Pasirąžo, Krinta žemėn Obuoliai. Bulviakasio voras Spalvotas Bulviakasio voras Ropoja Į kalną vaga. Ir mirga Voratinkliais oras, Ir mirga Vagos pabaiga. Voratinkliai Mirga ir mirksi – Su saulės šviesa Sumišai – Taip mirksi, Kad net neatskirsi, Kur žmonės, Kur bulvių maišai. Natiurmortas Lėkštė. Joje padėtos Dvi apelsino Pusės. Jos šviečia – Lyg artėtų Naktinis Troleibusas. Aviliai Bitės Lietų girdi... Bičių Aviliai – Kaip sodybų Širdys – Soduose Giliai. Jei matai – Tarp medžių Šviečia Aviliai – Suk sodybon: Svečią Čia sutiks mielai. Rasa, I Tai ko, Rasa, Verki? Vėsa Žolių Kasas Užlies Rasa. Ir kaip Neverkt – Tokia Vėsa – Maža Rasa Laukuos Basa. Rasa, II Naktį lijo, Lijo, lijo Į taures Baltų lelijų, O iš jų Dosni naktis Visą žemę Apšlakstys. Vienišas kelias Dangumi nuplaukia Debesų būrelis. Po dangum vingiuoja Vienas baltas kelias. O ant šito kelio Liepos lietūs šoka. Tūkstančiai lašelių Linksminas kaip moka. Prie to kelio želia Žolynėlių siena. Kalbas tarp savęs jis Apie kelią – vieną... Ak, šioj žemėj niekas Vienišas nelieka. Vien tik kelias... Liūdnas Šito kelio miegas... Vienatvė Labas vakaras, Labas, vėlyvas, Ak, ir tu šiandien Liūdnas, mėnuli... Kaip ir aš... jau naktis, O vis gyvas. Nors vaikai Jau senokai sugulę. Mėnesėli, Tu pereik per miestą Ir surask, Kur svečiuojas tėveliai. Pasakyk, kad juos Prašo pakviesti Jų sūnus, – Jis užmigti negali. Mažo brolio migdymas Ir prie tamsos Tegu vaikai, Ir prie nakties Lai pratinas. O jei baisu, Lai mano: tai – Didžiulis Juodas katinas. Žolių skudučiai Žolių skudučiai Žydi Perdien Spalva švelnia. O vakare Palydi Į sapną Lopšine. Žolių skudučiai, Gauskit Pernakt Man lopšine Ir miegantį Priglauskit Mane Mamos sapne. Mirusi eglutė Kai uždegs Prieš Naujuosius Metus Ant eglutės Mažas žvakutes, Tu pažvelk, Kaip prie žvakių šviesos Eglė virpa, Kaip nori į girią. Žmonės vaikščios Vieni pas kitus, Šventė tęsis, Ilgai užsitęs. O žvakelės liepsnos Ir liepsnos. Ir bylos, Kad eglutė jau mirė. Kiemo eglutė – Kai pažiūriu Į kiemą, Suprasti Negaliu: Kodėl eglutė Žiemą Nenumeta Spyglių? – Štai vėjas, Pūgos laigo Jos padarais Žaliais. Ir ginasi Nuo speigo Ji tais pačiais Spygliais. Pavasaris Kas nusiautė Nuo pievų Žėruojantį Sniegutį? Jį susirinko Ievos, Panūdę Baltos būti... SU BALIONAIS IR MELIONAIS Stalinė lempa Po gaubtu, Apdulkėjusiu, juodu, Šviečia lempa Vėlai vakare. O iš prieblandos Žiūrint atrodo – Tai mėnulis Sena kepure. Rožė O rože, Rože, Tavo liūdesiu Žemelė Grožis Vos nubudusi... O kaip Pabust Pačiai Šią vasarą – Užgoš Lapus Raudona Ašara... Į Sapniją Ir dabar, Kai Sapnijon einu, Į kelionę Nebeimu nieko: Pilnutėlė Pagalvė sapnų, Pilnas patalas Didelio miego. Nėr knygelės – O pilna dainų. Nėr pieštukų – O skimbčioja gėlės. Miegas pilnas Skambiausių sapnų, O sapnai – Išpiešti paveikslėliais. * * * Mama, mama, Motinėle, Mes abu Pražilti baigiam, – Tau senatvė, Sengalvėle, Aš – matai – Apkritęs snaigėm... Man reikia šunelio Man be galo Reikėtų šunelio, – Tokio mažo Mažiuko. Gauruoto. Aš skaityčiau Jam savo knygelę, Kurioje tiek daug Visko nutinka, O knygelės gale Tas šunelis Susirastų mane, Šeimininką. Vėjas Kaip žvangiai Per lauką Nužvanga Žvangučiai, Kaip žvengia Ten žirgas, – Ir jaučia Vaikučiai: Tai pučia, Tai pučia Ten vėjas, Net gelia, – Arba Nuo žvangučių, Arba Nuo žirgelių... TURINYS VIJA PINAVIJA Vija Pinavija Vėjo birbynė Švyturys Miško upelis Spalvotas vėjas Piemenėlis Šilko pievoj Dainos slaptažodis RAMTADRYJA LELIJA Šiaudinė skrybėlė Aitvarai Tigras obely Kaip vaikams reikėtų sodriai keiktis AŠ VESIU ANTELĘ Vesiu antelę Kiaulė Liūdinti karvė Vienišas kiškelis Varniukas ir gulbiukas Vaikų akys KVIEČIA KAŠTONAI Kaštonai Drugeliai Obelys Bulviakasio voras Natiurmortas Aviliai Rasa, I Rasa, II Vienišas kelias Vienatvė Mažo brolio migdymas Žolių skudučiai Mirusi eglutė Kiemo eglutė Pavasaris SU BALIONAIS IR MELIONAIS Stalinė lempa Rožė Į Sapniją * * * Man reikia šunelio Vėjas